Nuo seno garsėjome kaip tauta, išsiskirianti savo darbštumu. Mes patys ir mūsų samdomi žmonės dirba daug – visi judam, krutam, žodžiu, stengiamės neveltėdžiauti. Tačiau taip daug triūsdami nesugebame pakonkuruoti su belgais, olandais, danais, austrais… Reikalai, žinoma, pasitaisytų, jei žaliavos būtų kiek pigesnės, na ir atlyginimų darbininkams nereiketų mokėti tokių didelių. Tuomet būtume konkurencingi, ir joks lietuviškas nuosmūkis nebūtų baisus.
Tiesą sakant, ES medienos rinkoje mūsų gamintojai darbo našumu nusileidžia (vis dar 2016 metais) visiems, išskyrus bulgarus ir rumunus. Galime džiaugtis, kad prieš keletą metų šias šalis priėme į Europos Sąjungą, nes savarankiškai išsikapstyti iš paskutiniosios vietos mums niekaip nepavykdavo. Tad kodėl būdami tokie darbštūs esame Europos uodegoje? Nūdien šis autsaiderių statusas pasireiškia tuo, kad kai kurie mūsų gamintojai savo prekių kaina negali pakonkuruoti net su švedais ir suomiais. Galima būtų pamanyti, kad Skandinavijoje staklės aštresnės, o darbininkų algos mažesnės.
O gal mokesčiai Skandinavijoje mažesni? Ne. Tad gal žaliavas jie pigiau kažkur nusiperka? (Tas „kažkur“ paprastai būna tiesiog rinka, kurioje visiems taikomos tos pačios kainos. O jei jūs tikrai perkate brangiau nei parduodama rinkoje, tai gal jūsų tiekėjas ima „otkatus“ jus apvoginėdamas? Įtariu, kad pastarąją problemą dauguma gamintojų išsprendė savo verslo pradžioje.)
Taigi švedai ir visa likusi Europa saugo kažkokią konkurencingumo paslaptį, kurios ginkdie neatskleidžia mums, o taip pat slepia ir nuo rumunų bei bulgarų.
(Apie tai įdomios informacijos galima rasti čia)
Klientai moka ne už viską
Ta paslaptis slypi mūsų cechuose. Japonai – darbščiausia pasaulio tauta, lenkianti net lietuvius – yra labiausiai pažengę optimizuodami gamybą. Veiksmus, kurie nekuria jokios pridėtinės vertės, japonai vadina „muda“ (kai pirmą kartą sužinojau šį faktą, nusišypsojau taip pat, kaip ir Jūs). Nepaliaujamo gamybos optimizavimo paslaptis slypi nuolatinėse pastangose aptikti ceche „mudas“ ir jas pašalinti. Kad kuo daugiau veiksmų kurtų vertę – nes tik už pastarąją klientai sutinka mokėti.
Štai vaizdingas pavyzdys, paremtas tikrais faktais. Antai jei „Ermitaže“ paprašysite perpjauti per pusę medžio lentą – pjūvis jums kainuos 1 Lt. Jei norėsite lentą supjaustyti į 3 dalis, iš jūsų paprašys 2 Lt, ir t.t. Taigi tas momentas, kai salės darbuotojas rėžia pjūvį, kuria verę. Visi kiti jo veiksmai – lentos ieškojimas, atnešimas, įtvirtinimas, atmatavimas – yra “mudos”.
Šiuo požiūriu “Ermitažas” nėra išskirtinis. Jūsų klientai jums taip pat moka tik už tuos veiksmus, kurie kuria vertę – pjovimą, obliavimą, klijavimą, kt., tačiau nemoka už žaliavų vežiojimą, staklių derinimą, instrumentų ieškojimą, sandėliavimą ir t.t.
Japoniškoji “Toyota” – efektyviausia automobilių gamintoja pasaulyje, su “mudomis” sistemingai kovojanti pastaruosius 50 metų – pripažįsta, kad vertės nekuriantys veiksniai jų procesuose sudaro apie 80-85 proc. Tuo tarpu tipinėje gamybos įmonėje „mudos“ sudaro ne mažiau kaip 95 proc. Ar įsivaizduojate, kiek galėtumėte uždirbti pelno, jei „mudas“ sumažintumėte bent keliais procentais?
(Gamybos efektyvumo didinimo mokymų programa: http://www.toc.lt/gamybos-valdymo-mokymai/ )
Cechas laukia jūsų ateinant
Jau minėjau, kad sprendimas glūdi ceche. Laikas ten nueiti. Tiesiog, jei esate vadovas, nueikite ten ir praleiskite bent kelias valandas. Stebėkite, kaip dirba jūsų darbuotojai. Išvysite tai, kas artimiausią naktį trukdys užmigti.
Atkreipkite dėmesį, kaip iš sandėlio atvažiuoja ruošiniai, kaip jie paduodami, vėliau nuimami nuo staklių, sandėliuojami arba pervežami kitai operacijai. Nepražiopsokite šio realybės šou įdomybių, kaip dažnai darbininkai eina iš sandėlio atsinešti įrankio, kaip tuo pačiu parūko. Kaip jie vaikšto ir tariasi, aiškinasi, kaip ir ką dabar reikia daryti. Kaip jie ieško brėžinių. Vėliau pusgaminių. Vėliau vėl brėžinių. Kaip jie pirmyn atgal vežioja vis trukdančias medžiagas ar ruošinius, kurių „tuoj tuoj prireiks“.
Beveik visa tai, ką jūs pamatysite, bus vertės nekurianti veikla. Žinoma, visų „mudų“ neišvengsite – gaminių asortimentas reikalauja staklių perderinimo, vežioti gaminius taip pat reikia. Bet nemažai „mudų“ jūs galite likviduoti čia pat ir tuojau pat.
Iškabinkite brėžinių kopijas. Patogiai išdėstykite įrankius. Gal net laikykite juos atviroje vietoje prie staklių (suprantu, kad „kiti taip nedaro“ baimindamiesi vagysčių. Įrenkite stėbėjimo kamerą). Atliekas kraukite į konteinerį ir išvežkite jį dabar, o ne „vėliau“.
Įsivaizduokite, kad gaminate ne taburetes, o vykdote širdies persodinimo operaciją. Taip, chirurgai nebėgioja į spintelę atsinešti pinceto. O baltais chalatais vilkintis kolektyvas atlikus pjūvį nediskutuoja, ką gi dabar daryti toliau, kaip čia geriau tą širdį įsiūti. Taigi visa laimė, kad jūsų ceche atliekamos mažiau rizikingos operacijos.
Kaip bebūtų apmaudu, tenka savęs paklausti, kas yra tikrieji „mudakai“ – ar tie, kurie daro bereikalingus darbus, ar tie, kurie tuos darbus organizuoja? Juk jei darbininkas baramas už „nieko neveikimą“, natūralu, kad jis pradeda slampinėti imituodamas darbą.
Faktas, kad darbo vietų efektyvumo nepagerinsite sėdėdami seminare ar valdybos posėdyje. Eikite į cechą, ten tikrai jums yra ką veikti.
Naudokite smegenis, o ne pinigus
Vienas pažįstamas vadovas, stebėjęs darbo vietoje dirbantį darbininką, nustatė, kad pastarasis (darbo vietoje) per valandą nupėdina maždaug 3 km. Priminsiu, kad už šį maratoną klientas nemoka. Perstačius maratonininko darbo vietos įrankius, jo darbo efektyvumas buvo padidintas 3 kartus. Kokios šio patobulinimo piniginės investicijos? Nulis litų. Tačiau mąstymo investicijos buvo labai didelės – vadovui reikėjo gerą pusdienį stebėti ir galvoti.
Galbūt galima kaltinti darbuotoją, kad jis pats nesugalvojo, kaip efektyviai susikurti savo darbo vietą. Tačiau jei darbininkas būtų pajėgus pats sumąstyti, tai jis, ko gero, darbininku nedirbtų.
Paradoksalu, tačiau kuo mažiau darbininkas galvoja, atlikdamas savo užduotis, tuo didesnis jo efektyvumas. Ar daug galėtumėte improvizuoti dirbdami „McDonald‘e“? Jei po cechą slampinėja maratonininkas ir galvoja, kur jam surasti įrankį, ir kokio įrankio ieškoti – tai „muda“. Tačiau jei darbininkas galvoja, kur jam pasidėti įrankį, kad jį visada rastų ir greičiau pasiektų – tai jau proceso tobulinimas, kurį, kaip vadovas, turėtumėte skatinti. Nebent vadovaujate „McDonald‘ui“ 😉
Taigi „muda“ klesti tuomet, kai nėra aiškios standartizacijos. Jei pradėsite naikinti „mudas“ šiandien, vadinasi, blogiausia diena jūsų gamyklai bus vakarykštė. Dalį savo brangaus laiko skirdami pastoviam jums pavaldaus padalinio efektyvumui didinti, ilgainiui sužinosite tą paslaptį, kurią nuo mūsų slepia visa Europa.
O jei norime patys pralenkti švedus ir suomius, tuomet nesakykime jiems, kad efektyvumą reikia gerinti ne 2 kartus per metus keliant revoliucijas cechuose, o po truputį. Po vieną procentėlį per dieną. Jei tai pavyktų, jūsų gamybos efektyvumas po metų būtų net 37 kartus didesnis (!), o “mudakais” taptų pusė Europos. Tebūnie tai mūsų lietuviška gamintojų paslaptis.
—x—x—x—x—
Jeigu norite pasitikrinti, kiek gi Jūsų įmonė turi nepanaudoto potencialo, ir ką daryti kad geriau panaudoti turimus technologinius ir žmogiškuosius išteklius, atlikite įmonės veiklos efektyvumo auditą.