Tekstas publikuotas 2008 birželį
—x—x—x—x—x—
Viena iš dažnai verslininkų išsakomų problemų, trukdančių vystyti jų verslą, yra personalas – darbuotojai. Anot jų, esami darbuotojai neatsakingi, nemąstantys ir pan., tačiau rinktis nelabai tėra iš ko, nes aplinkui labai panašūs bei labai brangūs potencialūs darbuotojai. Ar yra kažkoks sprendimas šiam klausimui?
Žinau vieną įmonę – didelę, tarptautinę, – kurioje gamybiniame lygmenyje labai dažnai keičiasi darbuotojai, todėl dauguma darbuotojų neturi pakankamai daug laiko įgauti reikamos patirties. Kas įdomiausia, ši įmonė darbui priima beveik visus žmones. Ne tik aukštasis, bet ir vidurinis išsilavinimas nėra būtinas daugumoje atvejų. Ir svarbiausia, nepaisant to, kad jų aptarnavimo gamybiniame lygmenyje egzistuoja didelis personalo „tekamumas“ (tenepyksta mano literatūros mokytoja už terminologiją) ir žema darbuotojų kvalifikacija, bet kurioje pasaulio šalyje pirkdamas šios įmonės produktą ir paslaugą gausi tokį patį standartizuotą produktą – visur ir visada. Tikiuosi daugelis supratote, apie kokią įmonę kalbama. Žinoma, apie didįjį M (“McDonald‘s”)!
Kaip jiems tai pavyksta?
Ogi ten visos veiklos standartizuotos ir detaliai aprašytos. Tai nėra naujas išradimas. Japonai savo vadybos filosofijoje jau seniai naudojo darbo procesizavimą ir standartizavimą. “McDonalde” kiekviena užduotis turi detalią savo atlikimo instrukciją. Kodėl negalima to padaryti kitose sferose? Ir kas turėtų tai atlikti?
Žinoma, priklausomai nuo sferos, baziniai reikalavimai darbuotojui skirsis. Tačiau, esant aiškiam procesui, reikia mažiau kvalifikuotų darbuotojų. O labai aukštos kvalifikacijos darbuotojai gali daugiau laiko skirti tikrai sudėtingų problemų sprendimui. Kas tai turėtų daryti? Jeigu tie žmonės, kurie dirba tame procese, sugebėtų tą padaryti, jie seniai tą būtų padarę. Procesų tvarkymas, darbų standartizavimas (t.y. sistemos kūrimas) privalo būti vadovo atsakomybe. Todėl verslininkų nusiskundimai dėl blogų darbuotojų man, asmeniškai, panašūs į tėvų nusiskundimus dėl neišauklėtų vaikų. Gal užteks kaltinti aplinkybes ir laikas prisiimti atsakomybę bei imtis veiksmų – užsiimti veikla, kuria vadovas turi užsiimti: darbo organizavimu ir tobulinimu, o ne darbo atlikimu.
Todėl daugelis vadovų to nedaro?
Priežasčių tikriausiai yra daugiau negu viena, tačiau vieną iš jų noriu aptarti remdamasis asmenine patirtimi. Daugelis vadovų yra savo srities (kuriai vadovauja) specialistai. Daugelis smulkiųjų verslininkų verslus pradėjo paskatinti „verslumo priepuolio“ (apie verslumo priepuolį ir smulkaus verslo problemas nemažai parašyta M. Gerber knygoje “Verslo mitas“). Jiems patinka ir jie moka dirbti procese, t.y. daryti tą darbą. Tuo tarpu proceso statymas jiems atrodo neįdomu, sunku bei tuščias laiko švaistymas.
Neretai jie neturi pakankamos vadybinės (procesų organizavimo) patirties. Žmogus dažniausia daro tai, kas jam patinka, o ne tai, ką reiktų daryt. Todėl dauguma vadovų dirba procese dažniau kaip ištekliai, o ne virš proceso kaip proceso valdytojai. Man pačiam asmeniškai patinka dirbti su klientais, juos konsultuoti, tačiau kaip įmonės vadovas aš turiu užsiimti ir įmonės darbo organizavimu.
Natūralu, kad dėl riboto laiko neretai iškyla dilema ar konfliktas, kam skirti laiką. Viena vertus, dirbdamas su klientu aš generuoju įmonei (ir sau) pinigus čia ir dabar, bet neskirdamas laiko įmonės veiklos organizavimui, aš ryškiai mažinu galimybę įmonei sėkmingai vystytis ir uždirbti pinigus ateityje. Sprendimas nėra lengvas: užsiimti tuo, ką reikia, ar tuo, kas patinka? Logiškai mąstydamas aš suprantu, kad mano didžioji laiko dalis turi būti skirta įmonės, kaip sistemos kūrimui, bet kaip sako „Jei jūs manote, kad logika gali įveikti emocijas, jūs niekada nebuvote vedęs“.
Apie galimus šios dilemos sprendimo kada nors ateityje…