Kas užsako muziką tiekimo grandinėje?

Skambutis iš parduotuvės Joną priverčia pliaukštelėti rankomis. Prašymas atvežti daugiau įrodo, kad teisaus būta jo bičiulio, įkalbėjusio išbandyti distribucinį versliuką. Gaminti virtuvės baldus yra gerai, bet šalia gamybos stumdyti prekes yra dar geriau. Nupirkai už du, pardavei už keturis – tiek to vargo. Atvešime!

Stovai peiliams nėra kažkuo ypatingi. Įgrūdai peilius ir tiek žinių. Logistika šiais laikais irgi ne kažką. Suradai gamintoją, suradai pirkėją – parduotuvę ar kokį tinkliuką – nuvežei ir palikai. Tiesa, net vežti pačiam nereikia – vežiotojų nors vežimu vežk. Parduotuvė pardavė,  sąskaitos faktūros suvaikščiojo, šeimininkė grūda peilius stovan, o Jonas grūda pelną į kišenes.

– Jūs ką, juokaujate?! Iš kur aš paimsiu 4 paletes? Liko tik 3, iš kurių viena pažadėta Panevėžiui. Galiu atsiųsti 2 paskutines, – Jonas rėkia į ragelį tinklo vadybininkui, kuriam prieš keletą minučių paskubom pažadėjo atvežti. Jonas tikrai negalvojo, kad kalba eis apie tokį milžinišką kiekį stovų Nr. 3. Pusė paletės buvo maksimumas, lig šiol užsakytas šio tinklo. Maža to, iš tinklo vadybininko jis ką tik sužinojo, kad 2 paletės prarastų pardavimų guls ant jo sąžinės.

O ar tinklas turi sąžinės nesilaikyti susitarimų dėl kiekių ir reikalauti patiekti to, kas nebuvo prognozuota?

Abejonės dėl tinklo sąžinės nebuvimo išsisklaidė kitą dieną. El. laiške aiškiai parašyta, kad Jono firma yra nepatikimas distributorius, mat nesugeba pristatyti atstovaujamų prekių. Tiekėjo nepatikimumas, rašoma, turi savo kainą, tiksliau, nuostolius, todėl tinklas tikisi, jog Jonas peržiūrės prekių kainas, arba tinklas svarstys galimybę ieškoti kito stovų peiliams tiekėjo.

Jie ką, tyčiojasi? Ir taip marža nedidelė, juk lenkai ne iš šventos dvasios stovus gamina! Iš Lenkijos papildymas keliauja dvi savaites: jie tikrai nesutiks pristatyti greičiau išgirdę norą numušti kainą. Po galais, kokia bitė įgėlė tam vadybininkui, kad jis tokius kiekius užsakinėja. Gal jis peilių stovais pirkią kūrena?

Mintis nutraukia žmonos kelis kartus vis kylančia intonacija pakartotas klausimas. Taip, jis stengiasi nesinešti namo darbinių rūpesčių, bet pastarojo palikti nepavyko.

–  Brangioji, ką klausei?

Brangioji pakelia milžinišką peilį ir pademonstruoja, kaip nupjausianti Jonui galvą, jei tasai nesiliaus galvojęs apie tinklo vadybininką, užuot mąstęs apie savo akių šviesą. Klausimo būta gan paprasto. Naujasis peilis nelenda į virtuvėje stūksantį stovą, ir būtų didelė paspirtis šiems namams, jei Jonas teiktųsi atnešti kitą stovą iš garažo. Anądien šluodama vyro teritoriją ji pastebėjusi, jog lentynoje dulka bent keli stovai, matyt, iš bandomosios partijos.

Jonas griebia peilį, kone durklą, ir eina garažan. Visi penki stovai labai panašūs, skiriasi tik spalvos ir ertmių gyliai ir pločiai. Ir kaip negalvosi apie darbą, kai vienintelis stovas, į kurį be vargo pavyko įgrūsti žmonos naująjį durklą, yra stovas Nr. 3!

–  Brangioji, ir tu nusprendei šiandien iš manęs pasityčioti?

Po trumpo šeiminyninio tardymo paaiškėja, kad durklą brangioji pirko su didele nuolaida, kone už dyką, mat buvo prikaupusi kasininkės lipdukų. Visi ėmė peilius, ir ji ėmusi. Būtent tokį, panašų, Beata naudojo per kulinarinį šou, ji pati mačiusi.

Jonui viskas pasidaro aišku. Užtenka žaviai blondinei su dideliu peiliu pasisukioti prie puodų per TV ir stovų paklausa šauna į viršų. Savo prekių net reklamuoti nereikia. Pakanka peilių distributoriui akciją surengti. Kaži kokie peiliai bus populiarūs po pusmečio?

Kitą rytą išgirdęs tinklo vadybininko patikinimą, jog lipdukų-peilių akcijos bus kartojamos visus metus, Jonas vėl suploja iš pasitenkinimo. Tereikia surasti pigesnį tiekėją už lenkus, ir stovams Nr. 3 garantuota ilgalaikė sėkmė.

Beje, pigesnis tiekėjas nepamaišys ir kitoms prekėms. Kitas tinklas šiomis dienomis atsiuntė laišką, pranešusį, cituojame: “Apgailestaujame, bet stovai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5 beveik nejuda. Pasiimkite prekes arba pritaikykite 20% nuolaidą pardavimams paskatinti”. Jonas nesistebi. Žinoma, kad žmonės neperka stovų peiliams, nes ant bangos stovas durklui!

Sprendimas, padėsiantis susidoroti su nenuspėjama paklausa, aiškus: reikia pigesnio tiekėjo!

Susiradęs gamintoją Kinijoje, Jonas sužino, kad minimali užsakymo partija yra 2 konteineriai. Skaičiuojant paletėmis tai sudaro 66 vnt. Tai yra maždaug 5 kartus didesnė partija, nei Jonas užsakinėdavo Lenkijoje. Pristatymo terminas – 3 mėnesiai nuo užsakymo. Dabar balandžio pradžia, vadinasi, prekės Lietuvoje bus liepą.

Jonas dėl viso pikto skambina tinklo vadybininkui.

–  Kaip bus vasarą, pirks bobos tuos peilius? Ką prognozuojat?

Atsižvelgiant į pernykščių metų dinamiką, pardavimų kritimo nenumatoma. Be to, dabar paklausa žiauriai išaugusi. Jonas ir pats mato. Plius dar anie priekaištai dėl prarastų pardavimų skatina ilgai nesvarstyti. Žodžiu, kine, krauk ir plukdyk, imam!

***

Dienos slinko labai lėtai. Kai trims mėnesiams įmerki 100.000 eurų, kiekviena diena tampa išbandymu. Ne tik dėl to, kad įmonės sąskaitoje švilpauja vėjai, bet ir dėl žinojimo, kiek prarandi potencialių pardavimų dėl prekių neturėjimo.

Paskutinę magelaninio žygio savaitę Jonas negalėjo atplėšti akių nuo logistikos kompanijos tinklapio, informuojančio, kur šiuo metu yra krovinys. Dvi dienos Roterdame? Negi negalite greičiau perkrauti? Krano neturite konteineriams permesti iš vieno laivo į kitą? Geriau jau nematyti šios betvarkės ir patausoti nervus. Deja, distribucijos versle nervus gali tausoti tik droždamas žemiau esančią grandį. Jonas neturi ką drožti, todėl įkala valerijono.

Į Klaipėdą konteineriai atkeliauja Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Pamėginęs susirasti vežėją, galintį pristatyti dvi fūras krovinio į sostinę, Jonas pasiunta. Ilguosius savaitgalius galima būtų toleruoti, jei jie tęstųsi pusdienį. Jonas supranta, kad Klaipėdoje įstrigo mažiausiai trims dienoms.

– Jau turiu Lietuvoj, vežam, vežam jau! – šaukia Jonas į ragelį tinklo vadybininkui, paskambinusiam su priekaištais dėl vėlavimo pristatyti prekes sutartu laiku. Jis pats žino, kad vėluoja savaitę, bet jūs tą paaiškinkite kinų darbininkui, olandų kranininkui ir Mindaugines švenčiančiam tautiečiui fūristui. Kodėl Jonas visada lieka kalčiausias, nors jo kaltės vėlavimo grandinėje nėra nė krislo?!

Galiausiai prekės atvažiuoja. Fūroms nurūkus paaiškėja, kad Jono sandėlys dar niekada nebuvo toks pilnas. Pusę vietos užima paletės su populiariausiais stovais Nr. 3, kita pusė užgriozdinta kitų keturių rūšių stovais. Taip, visos šios gėrybės kainavo apvalią sumelę, bet lenkas būtų užsiprašęs penktadaliu brangiau. Masto ekonomika – kuo daugiau gamini, tuo mažesnė gaminio savikaina.

Pirmasis tinklo užsakymas sudaro 5 paletes stovų Nr. 3 ir vieną paletę visų kitų rūšių stovų. Pro sandėlio vartus išvažiuoja didžiausias užsakymas Jono firmos istorijoje, tačiau pažvelgus į sandėlį žymės nematyti. Natūralu, juk prekių atsivežiau pusmečiui, turėtų užtekti iki pat Naujųjų.

Per savaitę nesulaukęs vadybininko skambučio, Jonas skambina pasiteirauti pats.

–  Kaip ten juda trečias stovas? Nereikia papildyti?

Atsakymas neigiamas. Dar nepardavė, visi prekybos taškai dar turi pakankamai.

–  O ar peilius-durklus už lipdukus dar dalinat?

Atsakymas teigiamas. Dar dalina.

Dar po savaitės Jonas vėl skambina, vėl klausia to paties. Situacija nepasikeitusi, papildymo nereikia.

Jei tokiais tempais pardavinės mano stovus, prekių užteks ketveriems metams. Visa laimė, kad nupirkau už gerą kainą. Jonas visuomet išlikdavo optimistas net sunkiausiais momentais.

Tačiau sunkiausia diena Jono dar laukė ateityje.

Prabėgus dar dviems savaitėms, Jonas pagaliau sulaukia skambučio iš tinklo vadybininko.

–  Klausau, sveikas, laikas papildyti? – entuziastingai atsiliepia stovų distributorius pašokęs nuo kėdės.

Tačiau tai, ką jis išgirdo, privertė Joną atsisėsti. Stovų Nr. 3 žmonės nebeperka taip, kaip buvo prognozuota. Beveik nejuda. Nepadėjo ir bandymas keliuose taškuose padėti Jono prekes į matomiausias vietas. Priežastis vadybininkui sunku įvardinti. Gal kaltos keptuvės, kurias taipogi pradėjo dalinti už lipdukus. Gal kalti prie sienos virtuvėje tvirtinami magnetai, ant kurių šeimininkės mielai kabina rakandus, užuot grūdusios juos į stalčius ir stovus. O gal rinka įsisotino. Priežasčių gali būti daugybė.

–  Tai ką darysim? – Jono entuziazmas jau senokai išgaravęs.

Vadybininkas siūlo du variantus. Arba padaryti 25% nuolaidą, arba pasiimti prekes atgal. O gal vadybininkas norėtų nusipirkti stovus asmeniškai ir tokiu būdu apsirūpinti kuru artėjančiam žiemos sezonui?

– Bet juk tu prognozavai, kad bus geri pardavimai! Tu man žadėjai…

Vadybininkas nesileidžia sugraudenamas. Jis nieko nežadėjęs. Jis tik prognozavęs vienos prekės paklausą, ir nekaltas dėl prognozės nepasiteisinimo. Tai nuolaida ar prekės? Jonas gauna tris dienas apsispręsti.

Tiesą sakant, svarstyti čia nėra ką. Nusileisti tinklui dėl nuolaidų, reikštų atsisėdimą ant adatos. Truputį paprekiaus su 25% nuolaida, tuomet paprašys didesnės. Tuomet dar didesnės. Ir dar. Paleis tik viską iščiulpę. Jonas galės leisgyvis stebėti laimingus pirkėjus ir laimingą vadybininką, niekada nenusileidžiantį dėl tinklui tenkančios dalies nuo pardavimų. Tinklui nesvarbu, už kiek pirkai. Jis visada pasiims savo dalį nuo to, už kiek pardavei.

Taigi nuolaidų Jonas neduos. Kategoriškai apsisprendęs ryžtingai renka bičiulio numerį. Jis Joną, baldininką, įkalbėjo imtis distribucinio verslo, tad tegu padeda sunkią akimirką. Nupasakojęs situacijos beviltiškumą, Jonas paprašo paduoti jam šiaudą:

–  Ar galėtum duoti kito tinklo vadybininko kontaktus?

***

Didmenininkui per tris dienas susirasti naują klientą yra neįmanoma misija. Nebent turi draugų, kurie turi draugų. Kito tinklo vadybininkas, panašu, gerokai sukalbamesnis už aną, dirbantį konkuruojančiame tinkle, nesugebančiame laikytis paklausos prognozių. Atidžiai apžiūrėjęs visus penkis demonstracinius peilių stovus, vadybininkas žada greitą atsakymą. Išgirdęs, kad prekės yra Vilniuje, akimirksniu sumoja, jog prekės gali būti atgabentos į bet kurią Lietuvos teritorijoje esančią parduotuvę jau kitą dieną. Jis rytoj paskambinsiąs ir informuosiąs.

Skambutis devintą ryto leidžia manyti, kad šis tinklas tikrai laikosi duoto žodžio. Vadybininkas pažiūrėjęs panašių prekių pardavimus ir atradęs didelį poreikį dviems pozicijoms.

–  Vieną paletę stovų Nr. 3 ir tris paletes stovų Nr. 5? Žinoma, kad turime. Puiku, atvešime.

Jonas pliaukšteli rankomis: kam velnias duris uždaro, tam Dievas langą praveria. Tiesa, kiekiai nedideli, bet tai juk pradžia!

Naujai pradžiai pažymėti Jonas susirenka prekių likučius iš savo senojo kliento. Ano, nemokėjusio prognozuoti.

Prabėgus lygiai savaitei, 9 val. ryto, skamba Jono telefonas. Net jūs nuspėjate, kas skambina, ką jau kalbėti apie mūsų herojų. Entuziastingai atsiliepęs Jonas teiraujasi naująjį klientą, ko ir kiek atvežti.

– Penkias paletes stovų Nr. 5?! Mes tiek neturime. Šių viso atsivežėme septynias paletes, tris jums pristatėme praėjusią savaitę, liko keturios. Bet gal jums reikia stovų Nr. 3, pastarųjų turime sočiai?

Jonas negalėtų pasakyti, kad vadybininko atsakymas jį labai nustebino. Jis jautė, kad taip gali nutikti, bet nenumanė, kokios emocijos užplūs, kai tai iš tikrųjų nutiks. Dabar jis buvo pasirengęs ką nors nugalabyti. Skrupulingai nudirti odą, o kūną supjaustyti į tūkstantį smulkių gabaliukų. Kas galėtų būti tinkamiausia auka?

Neabejotinai šis vadybininkas, porinantis, kad stovai Nr. 5 yra tinkamiausi mažų peilių rinkiniui, dalinamam už lipdukus jų tinklo kasose? Taip, nuo konkurentų jie nukopijavo idėją, bet konkurentų peiliai buvo žymiai prastesni. Svarbiausia, kad stovai Nr. 5 puikiausiai tinka susidėti visą rinkinuką peilių, kurių kai kurie taškai parduoda net po pusę paletės per dieną!

Skubame pranešti, kad mūsų Jonas nieko nenužudė. Kai atlėgo pyktis ir nusivylimas distribucijos verslo specifika, jis pasiėmė popieriaus lapą, kad nusipieštų užburtą ratą. Pusmečio rezultatas – absoliutus deja vu. Jei ne prekėmis užkrautas sandėlys, įšaldęs Jono 100.000 eurų, būtų galima pagalvoti, kad dabar balandžio pradžia.

Taigi kas, po velnių, įvyko?

Jonas negalėjo patiekti tų prekių, kurių pageidavo klientas – prekybos tinklas. Norėdamas kompensuoti Jono, kaip tiekėjo, nepatikimumą, klientas spaudė Joną ženkliai sumažinti prekių kainas. Jonas, savo ruožtu, puolė ieškoti pigesnio gamintojo. Tokį pavyko rasti pigesnės darbo jėgos šalyje, Kinijoje. Pas kinus užsakinėti apsimoka tik didelius kiekius. Be to, jie ilgai gamina ir plukdo. Todėl Jonas pabandė išgauti iš kliento, kokią jis prognozuoja prekių paklausą po kelių mėnesių. Kol važiavo Jono prekės, klientas patirdavo didžiulius praradimus dėl prekių neturėjimo. Kai prekės atvažiavo, jų reali paklausa pasirodė esanti mažesnė, nei prognozuota. Paaiškėjo, kad kuo ilgesnis prognozavimo periodas, tuo mažiau tikslios yra paklausos prognozės. Nepavykus parduoti prekių, klientas pradėjo spausti mažinti kainas. Jei būtų sutikęs, Jonui būtų tekę ateityje ieškoti dar pigesnių gamintojų…

Tuomet Jonas pasiūlė prekių kitam klientui, kuris turėjo pirkėjų tam tikroms prekėms, bet neturėjo tų prekių tiekėjo. Akivaizdu, kad ir šis klientas blogai suprognozavo, todėl dėl prekių trūkumo prarado daug pardavimų. Jonas klientui nelabai galėjo padėti, nes turėjo per mažai tų prekių, kurių reikėjo klientui. O papildymas iš Kinijos keliautų pernelyg ilgai, kad spėtų sureaguoti į realią paklausą. Jonas neturėjo jokių abejonių, kad norėdamas tęsti bendradarbiavimą su naujuoju klientu, bus verčiamas mažinti prekių kainas. Mat klientas tokiu būdu norės užtikrinti maksimalų prekių apyvartumą prie tokio prasto tiekėjo patikimumo.

Jonas įsistebeilija į užburto rato piešinėlį. Kas šios nesąmonės, besisukančios pagal laikrodžio rodyklę, didžiausi kaltininkai?

Ar tik nebus tie, kas šioje tiekimo grandinėje yra labiausiai atsipūtę? Kas mažiausiai rizikavo ir stresavo? Jonas apveda apskritimą apie langelį su užrašu “Pigūs gamintojai kinai”.

Jie turi savo gamybos grafiką ir gamina tiek, kiek apsimoka jiems, o ne klientui. Prigamina ir įstumia produkciją distributoriui. Tuomet distributorius bando įstumti prekybininkui. Ilgainiui visa tiekimo grandinė stumia prekes pagal kinų gamybos grafiką. Bėda, kad žmonės, prekių vartotojai, nežino gamybos grafikų, ir perka nesusiderinę su kinais. Todėl vienos prekės greitai dingsta iš lentynų ir nėra papildomos, o kitos dūla irba parduodamos su didelėm nuolaidom.

Dėl visko kalti kinai. Tokia išvada skamba lyg pasiteisinimas. Jonas toliau žiūri į pripaišytą lapą ir tęsia svarstymus.

O ar mes, europiečiai gamintojai, nesielgiame panašiai kaip kinai? Ar tikrai neverčiame tiekimo grandinių šokti pagal gamybos ritmą? Jonas prisimena lietuvišką priežodį: kas moka, tas ir muziką užsako. Bingo. Parduotuvėje moka juk pirkėjas. O kodėl muziką, paklausos ritmą, užsako gamintojas?

Absoliuti dauguma gamintojų krizės metu optimizavosi taip, kad dabar stengiasi maksimaliai išnaudoti turimus pajėgumus. Bet tiekimo grandinėje siauriausia vieta šiuo metu yra ne gamyboje, bet vartojime, pardavimuose, rinkoje. Gamintojų lokalus orientavimasis į gamybos pajėgumų našumo didinimą baigiasi nepatenkintais vartotojų poreikiais, taigi ir neišnaudotomis pardavimo galimybėmis. Kol galutinis pirkėjas nenupirko, tol, galima sakyti, niekas tiekimo grandinėje nepardavė.

Jonas perverčia lapą. Jis turi atsakymą. Ne gamintojai turi stumti prekes, bet vartotojai turi jas traukti. Bepiešdamas naują ciklą, veikiantį prieš laikrodžio rodyklę, Jonas staiga supranta nuostabų dalyką: traukimo principu veikiančioje europinėje tiekimo grandinėje kinai neturi jokių šansų. Jie artimiausią šimtmetį nepriartės prie Europos arčiau nei per vieną-du mėnesius.

Ar būtina buvo įmerkti šimtą tūkstančių, kad tai suprasčiau? Nepakako pasižiūrėti į gaublį?