Kaip daugelis tinklaraščio skaitytojų žino, Vilnius yra likęs (laikinai) be oro uosto. Vilniaus oro uoste vyksta orlaivių kilimo ir tūpimo tako (KTT) rekonstrukcija. Nepaisant paskutinę minutę išstojusių M.Majausko, S.Gentvilo bei K.Glavecko „dangus griūva“ prognozių bei reikalavimų „stabdykime rekonstrukciją“, skrydžių perkėlimas įvyko ganėtinai sklandžiai. Netgi taip sklandžiai, kad liberalų partijos pirmininkas R. Šimašius pasidarė selfį pagirdamas Vilniaus oro uosto darbuotojų užsidegimą ir paminėdamas, kad dirba kartu siekiant sėkmingos projekto pabaigos. Tiesą pasakius, liberalų „dangus griūva“ man visiškai nepanašus į „dirbame kartu“.
Praėjusį penktadienį Vilniaus oro uosto vadovas Olaf Martens ištesėjo savo pažadą ir aprodė kaip viskas vyksta Kauno oro uoste ne iš keleivių bet iš darbuotojų pusės. Lankiausi ne vienas o su didžiai gerbiamu Rokiškiu (a.k.a Visatos Valdovu) beigi kelionių tinklaraštininke Ele (a.k.a Kootvela).
Oro uosto veiklos esmė – srautų valdymas. Yra du esminiai srautai: keleivių srautas ir lėktuvų srautas. Keleivių sraute yra keturi esminiai etapai: registracija, saugumo patikra, VSAT pasų kontrolė, įsodinimas.
Ne visi keleiviai pereina registracijos oro uoste etapą – štai Ryanair ar WizzAir – tik apie 20% keleivių registruojasi į skrydį ar priduoda bagažą oro uoste. Tuo tarpu Lufthansa‘os – virš 70%. Per VSAT pasų patikrą turi praeiti tik tie keleiviai, kurie skrenda ne į Šengeno erdvės valstybes, todėl tik apie 30% viso išskrendančių keleivių srauto turi praeiti pasų kontrolę. Reikia pabrėžti, kad registracijos į skrydžius paslaugas vykdo ne Oro uosto darbuotojai. Tai yra nepriklausomos kompanijos, kurios sudaro sutartis tiesiogiai su aviakompanijomis, todėl oro uostas toms kompanijoms neturi įtakos. Oro uostas tik suteikia infrastruktūrą (įrangą ir darbo vietas).
Saugumo patikrą turi praeiti visi keleiviai. Todėl šitam darbo centrui tenka didžiausias krūvis. Šį darbą atlieka oro uosto darbuotojai. Kauno oro uoste patikra sukasi pakankamai greitai. O ir „aptarnavimas“ labai normalus. Lietuvoje saugumo patikros darbuotojai pakankamai malonūs. Jeigu atrodo kitaip, tai išmėginkite pvz. vokiečius. (Liudviko įspūdžiai apie Vilniaus oro uostą). Visgi, patobulinti (t.y. paspartinti) tikrai galima. Reikia ilgesnių stalų prieš bagažo skanerį, už jo. Tuomet galima būtų užtikrinti, kad srautas vyksta greičiau ir rečiau stringama (t.y. sustoja skanavimas). Tačiau stalai ir technologijos dar ne viskas. Patikros procese didžiausią bėdą sudaro patys keleiviai. Ne, Olaf‘as taip nesakė, nes jam keleiviai – tai klientai. Čia jau mano nuomonė. Man tenka nemažai skraidyti, todėl esu matęs įvairiausių nesusipratėlių, kurie niekaip nesupranta, kad reikia išsiimti visas monetas iš kišenės, ar kad negalima pelių vežtis rankiniame bagaže. Bet labiausiai nervina visokios pindos (pardon my french), kurios niekaip negali suprasti elementaraus dalyko – rankiniame bagaže skysčiai turi būti ne didesniuose kaip 100 ml buteliukuose, ir kad tokių buteliukų negali būti daugiau nei 10. Ir nesvarbu, kad litriniame plaukų lako flakone ar šampūno buteliuke „beveik nieko nelikę“, indas turi būti ne daugiau nei 100 ml. Ir kremai – tai irgi skysčiai. Niekam neįdomu, kad „kažkada skridai ir niekam neužkliuvo“. Taip pat labai erzina ir tie, kurie nesupranta, kad uogienės puslitris ar silkės konservai – irgi skystis. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie savo boarding pass‘o savo šiukšlių pašto dėžėje ima ieškoti tik tuomet, kai jau reikia jį pateikti tikrintojui. Visgi skanerio pralaidumą nuo 140 per valandą iki 200 galima padidinti. Ir Olaf’as turi minčių, kaip tą padaryti.
Praėję saugumo patikrą dalis keleivių turi praeiti pasų patikrą. O čia prasideda „mistika“. Pasų patikrą atlieka VSAT – Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Tai yra blogiausiai dirbantis oro uosto elementas. Bent jau taip buvo Vilniuje. Kuomet lankiausi dar dirbančiame Vilniaus oro uoste ryte (apie 8 val), kuomet jau buvo išskridę dauguma ne Šengeno skrydžių, pasų patikroje buvo keturi pareigūnai, nors keleivių buvo lygiai nulis. O kai teko skristi vakariniu Stambulo reisu (kuomet išskrenda keturi ar penki ne Šengeno skrydžiai) pasus tikrino trys pareigūnai ir eilėje laukiau 25 (taip, dvidešimt penkias) minutes. Kodėl taip sudaromi pareigūnų darbo grafikai – aš nežinau, nors pikti liežuviai šneka, kad VSAT vadovybės nuomone, nereikia čia tų keleivių, o ir aviakompanijos galėtų savo skrydžius derinti prie pareigūnų darbo grafikų. Bet netikėkime gandais. Dar vieną įdomų dalyką pastebėjau – štai Vokietijos pareigūnams paso patikros procedūra užtrunka du kartus trumpiau nei Lietuvos pareigūnams. Matyt Lietuvoje didesnė visokių įsibrovėlių rizika.
Po saugumo patikros (Šengeno skrydžiai) ir po pasų patikros (ne Šengeno skrydžiai) keleiviai atsiduria sterilioje zonoje, kur laukia skrydžio. Kadangi tiek Vilniaus tiek ir Kauno oro uostai yra Point-to-Point, o ne tranzitiniai, todėl ir infrastruktūra nenumatyta ilgam keleivių buvimui sterilioje zonoje. Todėl ilgesnis orlaivio išskridimo vėlavimas kelia nepatogumus ir keleiviams, ir oro uostui. Dažniausiai bėdų kyla su užsakomųjų reisų kompanijomis. Jų lėktuvai genda šiek tiek dažniau, ir keleiviai piktesni – nes vėlavimas atiminėja vertingą atostogų laiką.
Įsodinimą (boarding‘ą) vykdantys darbuotojai irgi nėra oro uosto darbuotojai, jie dirba antžeminių paslaugų įmonėse. Todėl jeigu iki lėktuvo (ar iš lėktuvo) jus veš šaltame autobuse, pretenzijas reikšti reikia ne oro uostui, o toms įmonėms.